Kur slidžausia teisėjo darbe?

Informacija

Parašyta Antradienis, 2013 kovo 19 21:23

Autorius Aurimas Perednis

Peržiūros: 3030

Antradienis buvo nelengvas, nors įdomus ir prasmingas. Daugiau nei šešias valandas šiandien atrinkinėjome teisėjus į  Lietuvos apeliacinį ir Klaipėdos apygardos teismus. Nelabai mėgstu darbo, kai reikia spręsti žmonių likimus. Ypač tų,  kuriuos matai kartą gyvenime.

Atsiprašydamas dėl užsitęsusio posėdžio laukusiems NTA koridoriuje dalyviams pajuokavau, kad su žmonėmis niekada negalima skubėti, skubėti galima tik su daiktais. Stengiuosi vadovautis šia nuostata, nors ne visada išeina:)

Keletas trumpų, padrikų pastebėjimų po šios dienos Atrankos komisijos posėdžio. Tikiuosi suprasite mane ir atleisite, kad jie bus gan abstraktūs, nenoriu pakenkti tai atvirumo ir pasitikėjimo kultūrai ir patiems pretendentams, kurie dalyvauja atrankoje. Priimkite tai tik kaip mano subjektyvią nuomonę.

Į Lietuvos Apeliacinį teismą, vertinantį žemesnių teismų sprendimus, dalyvavo šeši pretendentai, iš jų du teisės mokslininkai, į vieną laisvą teisėjo vietą. Prezidentei komisija siūlo rinktis iš 3. Juos, su išvada ir pranešimu netrukus paskelbsime www.teismai.lt

Labai vertinu, kad dauguma atrankos komisijos narių laikosi nuomonės, jog pretendentai į aukštesnį teismą yra organiškos asmenybės, kitaip sakant, negali būti geras teisėjas, bet kitose gyvenimo aplinkybėse atlikti savo pareigas  netinkamai.

Nuoširdžiai džiaugiuosi kandidatų gausa ir aktyvumu, tačiau dalis jų pasižymi oportunizmu. Jeigu tavo darbo rodikliai važiuoja žemyn, o tu sieki aukštesnės pozicijos sistemoje, turi žinoti, kad stebuklų nebūna. Mano balso tokie kandidatai negaus, nepaisant kokiomis rožinėmis svajonėmis jie argumentuotų savo kilnius siekius. Pirmiau - rezultatai.  Vienai teisėjai sakant, kad ji labai svajojo apie teisėjo karjerą jau seniai,  komisijos narys Sergejus Muravjovas taikliai replikavo: „už pastangas nevertiname, vertiname už rezultatą“. Pritariu tam 100 proc. Rezultatai turi būti važiuojantys į viršų, bet ne žemyn. Ši komisija labai atidžiai nagrinėja darbo rodiklius. Ypač apskųstų, panaikintų sprendimų procentą, krūvį tenkantį teisėjui, darbo tempą, dalyvavimą mokymuose ir pan. Iš šių visų objektyvių kriterijų gaunasi tarsi teisėjo asmeninis reitingas, kurį jis atsineša kaip kraitį.

Dažnas teisėjas skundžiasi nežmoniškais krūviais. Viena pretendentė šiandien skundėsi, jog policija atneša per valandą išnagrinėti keliasdešimt administracinių bylų. Teismuose tempas ir spaudimas yra nežmoniškas. Nežinau, kieno čia vadybos kaltė -  teismo ar policijos?

Džaugiuosi, kad komisijoje dalyvaujantys ir su kandidatais dirbę viename teisme  teisėjai nusišalina nuo balsavimo ir tų pretendentų vertinimo. Manau tokia interesų vadyba yra labai vakarietiška ir žadinanti didesnį pasitikėjimą mūsų darbu.

Sunkiausia man šiandien buvo tarp savo favoritų balsuojant pasirinkti - geriau uždaresnis, santūresnis, oficialesnis teisėjas, ar geriau labiau atviras, komunikabilus, mėgstantis bendrauti . Balsavau į santūrumo pusę, kažkaip po to dvejojau ar teisingai padariau:) Ech.

Taip pat tęsėsi atranka į Klaipėdos apygardos teismą, kur dalyvauja15 kandidatų/teisėjų į 1 vietą. Klaipėda jau pasienis, daug ateina bylų iš pasienio rajonų, susijusių su kontrabanda, muitine, sukčiavimais ir pan.

Vieno pretendento klausėme: Kur slidžausia teisejo darbe? „Prašymai įvairūs“,- atsakė tiesiai jis pasitaisęs, kad taip buvo praeityje ir reikalai dabar pasikeitę. Duokdie. Kažkada dirbant vienoje televizijoje sykį buvau sulaukęs „prašymo“, nesiderinusio su profesija. Paprašiau parašyti man tą prašymą raštu. Daugiau jokių „prašymų“ nesulaukiu. Patariu ir Jums taip, visai padeda:)

Vienos teisėjos klausiau, ar esat nors kartą ėjusi prieš STT ir neparėmus prašomos sankcijos, žinant, kad virš 90 proc. tokių prašymų teisėjai patenkina. „Esu, tvirtai akirto ilgametė teisėja, pas mane jau stora oda. Jei nėra pagrindo sakau viso gero“. Džiaugiuosi, kad yra teisėjų, kurių jau neišgąsdina kaukės:)

Įstrigo dar vieno pretendento per pokalbį cituotas Č.Darvinas, teigęs, kad išlieka ne stipriausieji, o tie, kurie sugeba prisitaikyti. Vis galvoju grįždamas, ką tai galėtų reikšti, žinant, kad atsitiktinių frazių nebūna:)

O labiausiai širdis džiaugėsi, kad vis daugiau randasi tokių pretendentų, kurie sako ir mano, jog „nuo žurnalistų nereikia nieko slėpti ir bus viskas gerai“. Aš irgi taip gavoju.

P.S. Ačiū Sigitai, Eugenijui, Rūtai, Laimei, Jurgai už fantastiškus pyragėlius ir sumuštinius. Jūs tikrai nusipelnote didelio dėkingumo, nes ištverti 6 valandas be pietų būtų man nelengva. Eugenijaus dėka komisijoje yra vietos geram humoro jausmui, rimtam darbui ir didžiulei pagarbai kiekvieno mūsų nuomonei. Labai ačiū už tai:)

• < <
• > >