Ar tikrai "tokiems" nereikia jokių konkursų?

Informacija

Parašyta Sekmadienis, 2013 gegužės 19 08:35

Autorius Aurimas Perednis

Peržiūros: 4875

Mane jau rimtai gąsdina, kad Lietuvoje niekas netiki konkursų skaidrumu. Eksministras Dainius Kreivys vz.lt tiesiai sako, jog organizuoti konkursus "tokiems kaip Paulius Lukauskas yra nesuvokiamas dalykas". Ir niekam čia jokių klausimų ir diskusijų nekyla. Milda Dargužaitė "Investuok Lietuvoje" vadovė man laidoje pasakoja, jog ji apsisprendė grįžti į Lietuvą po tuomečio ūkio ministro Rimanto Žyliaus skambučio. "Jei būčiau pamačius skelbimą į "Investuok Lietuvoje" vadovus nebūčiau dėl to grįžusi iš Amerikos", - sako ji. Mildą sužavėjo ministro skambutis. Klausimas kodėl ministras paskambino būtent Mildai ir kodėl nepaskambino dar dešimčiai potencialių kandidatų niekam nekilo, nes tuomet buvo ieškoma jo politinio pasitikėjimo pareigūnų.

"Žinai, kaip čia būna su tais konkursais", - sykį prasitarė viena garsi politikė, kai klausiau kodėl premjeras G.Kirkilas atominei statyti nepaskelbė tarptautinio konkurso, o pasiūlė tą daryti VP akcininkams. Konkursais ir skaidriomis atrankomis netikima ir viršūnėse. Lietuvos visuomenėje beveik visuotinai tikima, kad gauti gerą darbą netgi ne top pozicijoje viešajame sektoriuje galima tik per pažintis. Nepamenu, kad būčiau kada matęs skelbimą laikraštyje ieškant  vadovų į pozicijas Lietuvos geležinkeliuose, Klaipėdos naftoje, uosto direkcijoje, ar kitose valstybės įmonėse. Jei klystu priminkite. Čia juk valdančiųjų šventi medžioklės plotai. Nepamenu, kad valdžia skelbtų rimtą tarptautinį konkursą investicijų pritraukimo agentūros vadovui, ką daro kitų vakarų šalių vyriausybės. Skeptikai man sako paskelbus atlyginimą nieko rimto čia nepritrauksi. Galbūt. Tačiau pasitikėjimo pamatai bus kitokie. Ačiū Tadui Žukui, kuris pasidalijo informacija, kaip anglai visai neseniai nusamdė...kanadietį vadovauti jų centriniam bankui http://www.economist.com/news/britain/21567407-mark-carney-will-be-banks-next-governor-what-britain-getting-canada-guy

Nesuprantu, kas trukdo mūsų vyriausybei, ieškant aukščiausio lygio vadovų tokius skelbimus įdėti į "Financial Times" ar "The Economist", ar bent paskelbt per mūsų emigrantų tinklus. Pamėginkime, galbūt turėtume daug efektyvesnę ir skaidresnę konkurenciją. Stiprintumėm požiūrį, kad švogerių ir „savų“ laikai jau praeina. Kai dalyvauju teisėjų atrankos komisijoje ir į vieną vietą pretenduoja 10 ar 15 kandidatų visada džiaugiausi širdis. Džiaugiuosi, nes tai rodo pasitikėjimą konkursu. Būna liūdna, kai į teismų vadovų pozicijas eina vos du ar trys kandidatai. Prezidentė kaip tik neseniai inicijavo pataisas kurios leistų dar labiau sukelti konkurenciją ieškant geriausių teismų vadovų. Sveikintina.

Labai noriu, kad čia sugrįžtų daug talentingų žmonių. Asmeniškai bendraudamas bandau suagituoti sugrįžti savo pusbrolį mokslininką fiziką gyvenantį šiuo metu Miunchene. Sutinku, kad reikia viską daryti prisivilioti geriausius protus ir kelti viešojo sektoriaus patrauklumą. Tačiau tikiu, kad dauguma jų grįš tik patikėję, kad jų nuomonė čia vertinama ne pagal pažintis, lytį ar amžių, ką kalbėjo Milda Dargužaitė savo interviu Delfy. Tuo patikėję, tikiu, mažiau žmonių norės palikti savo šalį.

Man nepatinka mūsuose kone visuotinai plėtojamas tikėjimas, kad žmogus iš užsienio automatiškai daug geresnis nei vietinis. Kad a priori baigęs užsienio universitetą geresnis nei baigęs VU ar VGTU. O jei dar dirba kokioj žinomesnėj vakarų kompanijoj tai išvis supermenas, nesvarbu kokį darbą dirbo, garsios kompanijos vardas užmuša visus klausimus apie jo kompetenciją. Mano labai mėgiamas laidų dalyvis šviesios atminties Gintaras Beresnevičius rašė, jog toks žmogus tarsi pabuvęs anapus tampa mums pusdieviu. Puikus Gintaro tekstas pavadintas „visuomenės ląstelių mitologija“: http://alkas.lt/2012/08/08/g-beresnevicius-visuomenes-lasteliu-mitologija/

„Jos pagrindėjas – kultūrinis didvyris, „gimęs tarp mūsų“, neatpažintas, miręs ir prisikėlęs (atitinkamai – emigravęs ir grįžęs atgal, dažniausiai ne fiziškai, o mintimis, raštais ir šventraščiais). Jo, kaip kultūrinio didvyrio, kompetenciją pripažino anapusinės galios, t. y. Jis buvo pripažintas užsienyje. <…> Mitologiniu autoritetu, šiuo atveju kultūriniu didvyriu, tampama patyrus protėvių palaiminimą ir atlikus mitinę kelionę „anapus“. Jeigu iš jos sugrįžtama, tai apaštališkais ar apokrifų žanrui artimais pasakojimais spaudoje pasakojama apie kelionės pas protėvius įspūdžius, apie susitikimus su kitais kultūriniais didvyriais ir jų suteiktus palaiminimus. Kultūrinis didvyris šiapus turi savo sekėjus. Tarp jų svarbiausi pranašai, kurie pirmi jį atpažino ir ėmė šlovinti. Kartais jie būna spėję patys pasimatyti su didvyriu, kartais kitokiais keliais gavę charizmą skleisti jo mokymą ir burti naujus išpažinėjus. <…>

Visa tai, kaip sako Gintaras, stebint iš šalies yra juokinga. Tačiau Lietuvoje tai vadinasi politika. Ech, kaip norėčiau, kad greičiau atsikratytumėm šių savo kompleksų.

• < <
• > >