Kodėl atsiliekam nuo estų?
- Informacija
- Parašyta Sekmadienis, 2015 spalio 25 10:54
- Autorius Aurimas Perednis
- Peržiūros: 16758
Dažnai susimąstau kodėl mes taip pradėjom atsilikinėt nuo estų. Pradedant švietimu, baigiant minimalia mėnesio alga. Pradedančio policininko atlyginimas skiriasi net 2.5 karto. Nepažįstu rimtai šios šalies ir jos visuomenės, todėl net nemėginsiu ieškot atsakymo ten, svarbiau apsidairyt savo kieme.
Jau kelintas mėnuo tęsiasi politinis detektyvas pavadinimu "Generalinis prokuroras". Paklauskite politikos analitikų, o kas gi pagimdė šį metų konfliktą? Priežastis paprasta kaip du euro centai. Socdemai įsivaizduoja ir bijo, kad Prezidentė paskirs sau lojalų generalinį prokurorą ir naudos teisėtvarką politiniam susidorojimui. O Prezidentė bijo, kad neatsitiktų atvirkščiai. Ir ši paranojos kupina vaizduotė pagimdė mums nesibaigiantį detektyvą "Generalinis prokuroras". Filmo serijos pasakoja kaip Teisingumo ministras statės namą savomis rankomis bei apie teigiamą Lukašenkos pavyzdį Druskininkuose. Pakelkit ranką kam neįdomu laukti tęsinio - socdemai bus parklupdyti, o gal šie išeis su savo kompromatais į puolimą, o gal kaip nors susitars?
Visa tai mums rodo kaip mylimoji mūsų valdžia sugeba paversti problemą, kurią galima išspręsti per vieną dieną, minimum trijų mėnesių ar pusmečio detektyvu. O juk užtektų susėdus susitarti, kad institucijos vadovas negali būt skiriamas vadovaujantis politinės nuosavybės principu.
Liguista ir laki politikų vaizduotė, spalvas tirštinanti ir linkusi į poliarizaciją žiniasklaida kasdien mums "pardavinėja" apokaliptinį Trečiąjį pasaulinį karą, barbarų invaziją į Europą ir besiartinančią jos civilizacinę pabaigą, smulkius partinius demaršus prasidėjusiuose biudžeto svarstymuose.
Kas liūdniausia, kad visuomenė priversta dalyvauti daugybėje šios vaizduotės pagamintų serialų ir kovų, kurios dažnai su žmonių realiu gyvenimu neturi nieko bendro. Ir tai yra liūdniausia viso reikalo pusė. Jeigu priklausomybės nuo dėmesio varginamiems politikams, sensacingumo, reitingų ir intrigos alkanai žiniasklaidai tie serialai kaip deguonis, tai mūsų valstybei, tai yra nuodai.
Prieš metus Seime vykusioje švietimo konferencijoje kalbėjo LPK prezidentas Robertas Dargis. Tiems, kurie klausėsi turėjo per kūną eiti šiurpas. Tarp jų, deja, politikų buvo absoliuti mažuma. R.Dargis kalbėjo apie katastrofišką mūsų šalies demografiją, apie tai, kad greitai vienas dirbantis išlaikys vieną pensininką, apie žemą mūsų pramonės našumą, brangią energetiką ir kitas vystymosi ligas, kurios lems mūsų visų ilgalaikį atsilikimą. "2040 m vyrų Lietuvoje liks tiks kas antrai", rodė demografines projekcijas pranešėjas.
Po kelių savaičių teko dalyvauti kitoje konferencijoje, kurioje kalbėjo sveikatos ekspertai apie mūsų visuomenės sveikatą. Mirtingumo nuo apsinuodijimų alkoholiu skaičiumi 100 tūkstančių gyventojų lenkiam ES vidurkį...11,7 karto, rodo Sveikatos apsaugos ministerijos duomenys. (Turiu SAM pranešimą, kam įdomu galiu atsiųsti, kaip ir R. Dargio). Ką jau kalbėti apie rekordinius alkoholio vartojimo rodiklius, savižudybes, šimtais kasmet prarandamas gyvybes keliuose. Apsidarykime kiek kiekvieno aplinkoje yra be laiko išėjusių.
Nekalbėsiu apie emigraciją, kurios tempai vis dar virš supratimo, "nususintą" ekonomiką regionuose, neproporcingus mokesčius dirbantiesiems ir kapitalui. Kai prieš savaitę spaudos konferencijoj švietimo ir mokslo ministrei pateikiau klausimą apie tai, ką darys su mokslininkų emigracija, kaip kurs patrauklią mokslininkams aplinką Lietuvoje, iš atsakymo supratau, kad nesuprato ko klausiu.
Man regis didžioji Lietuvos tragedija, kad nematom realių problemų. Kasdien save apsipilam triukšmais ir įsivaizduojamom problemom ir bandom imituot kovojančius, nenugalimus, pirmaujančius. Eikvodami energiją kuriam mistines "like" koalicijas feisbukuose. Jokie hybridiniai putinai mums tiek žalos nepadaro kaip liguista fantazija ant kiekieno kampo gaminanti įtarumą, depresyvumą, nuolatinę priešų paiešką, stumianti į provinciaų ir uždarą 19 amžiaus kaimą, o ne modernią vakarietišką konsensuso demokratiją. Kaip smagu kasdien nugalėti įsivaizduojamą priešą, kurio nėra. Įsivaizduojamų problemų pasaulyje gyventi lengviau ir saugiau. Jeigu norime savo šalį padaryt atsilikusia Lotynų Amerikos Venesuela, kur prezidentas tariasi su paukšteliais, spręskime ir toliau tik jas.
Kiek domėjausi, estai pirmauja ne dėl to, kad turi kažkokių įgimtų pranašumų bet dėl to, kad sprendžia realias problemas ir neutralizuot bando realias grėsmes, o ne kovot su įsivaizduojamomis.