Žavu

• 

Informacija

Parašyta Pirmadienis, 2013 birželio 24 14:16

Autorius Aurimas Perednis

Peržiūros: 3323

Advokatas dr. Tadas Žukas, gyvenantis Ciuriche, žavisi provincijos tradicijomis Šveicarijoje: „pats privažiuoji prie sodybos, pats persiskaitai instrukcijas, pats pasisveri, palieki pinigus sumetęs i specialią dėžutę/kasą ir trauki toliau“, - rašo jis savaitgalį Google+ kanalu. Dėžutė/kasa, beje, niekaip nepririšta. Kitam kantone net grąžą pats gali pasiimt – atsidariau, o ta kasa grąžos pilna popierinių, gan rimtos sumos, guli taip visa dieną. Vienoj taip pieną pirkau - įmeti centų, prisipili iš tokio pusiau automato, ir vyksti toliau“...

Mūsų prekybcentriuose, nepaisant daugybės video kamerų kartais paprašo net parodyti krepšį. Tačiau yra ir kitokių pavyzdžių, kuriais verta žavėtis. Pamenu sykį rengiau laidą su dviem moterimis. Viena jų, Irena Juškienė vadovavo Molėtuose esančiai picerijai "Donatelo", kita paveikslų galerijai Vilniuje, Žvėryne. Galerijos savininkė Volanda  Raupelytė kaip niekur nieko laidoje pasakojo, kad brangius paveikslus ar papuošalus duoda lankytojams parsinešti namo, pasižiūrėti, nesumokėjus už juos pinigų. Nebuvo tokio atvejo kad negrąžintų, buvo kad užmiršta, bet kad negrąžintų nebuvo. Turėjau atvejų, kad žmonės apsiverkia už durų, grįžta su rožių puokšte ar dovanomis, pasakoja man Volanda. Picerijoje "Donatelo" irgi vyko akcija, kurioje už picą tam tikromis valandomis galėjai mokėti tiek, kiek nori ir manai ji yra verta. Pirmieji klientai buvo šokiruoti. Tik keletas lankytojų sumokėjo juokingai mažą kainą, sakė man Irena. Prisimintinas ir verslininko Vlado Lašo projektas, kai buvo leidžiama įmonėje UPS „Skubios siuntos“ atlyginimą nusistatyti pačiam. http://www.ziniur.lt/archyvas/2010/223/verslo-ritmu/9474/pokalbis-su-picerijos-%E2%80%9Edonatelo%E2%80%9C-direktore-irena-juskiene-ir-mazosios-galerijos-savininke-dailininke-volanda-raupelyte

Žinomo britų sociologo Davido Helperio atiktas tyrimas rodo, kad tik 34 proc. amerikiečių pasitiki vienas kitu, pietų Amerikoje šis skaičius - 23%, o Afrikoje -18%. D.Britanijoje per keturis dešimtmečius pasitikėjimo vienas kitu lygis nukrito perpus iki 29 proc. Ne ką geresnė padėtis ir Lietuvoje. Anot KTU profesoriaus Algio Krupavičiaus 2011 m. paskelbto  tyrimo, paklausti, ar apskritai galima pasitikėti dauguma žmonių, net 43,3 proc. lietuvių manė, kad bendrapiliečiai pasitikėjimo neverti, 38,2 proc. svarstė, kad dauguma žmonių esant progai stengtųsi jais pasinaudoti, be to, daugiau nei trečdalis visais klausimais nuomonės neturėjo. Nepritarimą, kad su žmonėmis reikia būti atsargiam, išsakė vos 13,6 proc. gyventojų, stiprų nepritarimą – 2,3 proc. Iš esmės tai reiškia, kad kitais žmonėmis iš esmės pasitiki tik 15,9 proc. Lietuvos gyventojų. Jaunimo amžiaus grupėje nuo 15 iki 24 metų pasitikėjimas buvo vienas menkiausių: kad kitais žmonėmis galima pasitikėti manė vos 14 proc. šio amžiaus žmonių. Tuo tarpu vyresni nei 65 metų gyventojai kitais žmonėmis pasitikėjo dažniau, šoje amžiaus grupėje pasitikintieji sudarė 20 proc. respondentų. http://m.delfi.lt/article.php?id=49903004

Tačiau yra visuomenių, kur pasitikėjimas vienas kitu yra gana aukštas. Beveik 70 proc. danų, švedų ir norvegų, o taip pat apie 60 proc. olandų teigia pasitikintys žmonėmis. Vadinasi turime visuomenių, kurių tarpasmeninio pasitikėjimo lygis gali būti mums neblogu pavyzdžiu.

Mūsų penkiametis Simonas susikrimto, kai prieš savaitę „Vaikystės sodo“ gimtadienyje buvo pametęs mėgiamą kareivišką kepurę. Nors keli šimtai suaugusių ir vaikų po atviru dangumi vykusiame renginyje knibždėte knibžėjo sugrįžus į tą vietą kur prieš gerą valandą ant pievutės buvome nutupę, kepurė buvo savo vietoje. Žavu.