Atsakymas Prezidentei arba kas kaltas, kad mums trūksta lyderių?

Informacija

Parašyta Pirmadienis, 2013 balandžio 01 21:55

Autorius Aurimas Perednis

Peržiūros: 3172

Praėjusį penktadienį šalies vadovė susitikime narystės NATO metinių proga su kariūnais paragino juos nebijoti prisiimti atsakomybės ir imtis rizikos, ko, anot jos, šiandien bijo kai kurie aukščiausi pareigūnai. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/prezidente-kariunams-nebijokite-priimti-sprendimu-ko-bijo-kai-kurie-auksciausi-salies-vadovai.d?id=61021215 „Klaidą galima ištaisyti, o nieko nedarymo ištaisyti neįmanoma“,- sakė kariūnams D.Grybauskaitė. Spėju, kad dalis šių žodžių skirta socdemams. Jei A.Kubiliaus konservatoriai ar E.Masiulio liberalai, ar netgi Uspaskicho darbiečiai daugiau mažiau nuspėjami, tai Butkevičiaus socdemai tapo visiškai neaiškūs. Nuspėti, ką jie darys vienu ar kitu svarbiu klausimu tapo nebeįmanoma. Kiek pamenu šios problemos pas juos prie a.a. A.Brazausko nebuvo.

Manau Prezidentė kaip pirštu į akį pataikė į esminę mūsų problemą – lyderystės stoką. Nors ir nepatikslino, kurią  iš maždaug 60 lyderystės teorijų turi galvoje tačiau aiškiai įvardijo, kokių bruožų šiandien labiausiai trūksta: drąsos, atsakomybės, rizikos.

Kažkodėl skaitydamas tas eilutes prisiminiau, kai pati Prezidentė kadais vaikams pasakojo, kad prie jos kabineto laukiantiems dreba kojos. Kiek pamenu ji tai pasakojo su humoru ir net kaip smagų įspūdį. Nepaisant, jog nemaža dalis visuomenės matyt pagalvojo nu va kokią kietą prezidentę pagaliau turime, pamenu tuomet pagalvojau atvirkščiai - vargas mums. Vargas jeigu turime tokius laukiančius. Daugelis šiuolaikinės lyderystės ekspertų vieningai pripažįsta, jog šiuolaikiniams lyderiams jau nesekama iš baimės ar dėl atlyginimo. Net tėvams psichologai pataria norint tinkamai auklėti vaikus 80 proc. skirti nepailstamai pasakojant teigiamus pavyzdžius, o tik 20 poc. drausminimui, taisymui ir priverstiniam ugdymui. Kitaip nieko nebus.

Daugiau nei aktualūs Prezidentės žodžiai apie atsakomybės prisiėmimą.“Daugiau negu pareiga liepia ir daugiau, nei galime panešti“, sakė ji kariūnams. 200 proc. pritariu. Tokių žmonių kaip niekada šiandien trūksta. Širdis suspurda pagalvojus apie tokius, kurie dirba savo darbą kai viršininko nėra šalia, kai jis nemato, neskaičiuodami savo laiko ir jėgų. Dirba nelaukdami jokio atlygio ar pakvietimo į laidą. Šie žmonės valstybės tarnyboje tampa tokie reti, kad tik kvailas darbdavys gali juos paleisti.

Tačiau prisiimti atsakomybę reiškia ir nebijoti plaukti prieš srovę. Nekaltinti kitų kai kas nors nepasiseka. Nebijoti veikti pagal principus, o ne pagal lojalumą ir naudą. Nebijoti būti atleistam iš darbo. Beje, nepažįstu nei vieno tikro profesionalo, kuris neturėtų darbo:) Tokių aukščiausios klasės valdininkų labai mums trūksta. Tačiau ar ne aukščiausi vadovai ir turėtų prisiimti dalį atsakomybės dėl tokių savarankiškų, šeimininko tipo lyderių stokos. Kodėl  dalis jų atbunka, praranda savarankiškumą ir vien laukia nurodymų? Kodėl jie bijo iniciatyvos ir rizikos? Kodėl jie žino tik vieną atsakymą kai jų laidose klausiu apie nesprendžiamas problemas – mažas finansavimas?

• < <
• > >